2026 m. sausio 20 d. įvyko Lietuvos Respublikos trišalės tarybos posėdis.
Lietuvos pramonininkų konfederaciją posėdyje atstovavo Darbo ir socialinės politikos, žmogiškųjų išteklių komiteto pirmininkė, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos direktorė Reda Stankevičienė, komiteto koordinatorė, ekspertė Daiva Macijauskė, o Tarptautinio transporto ir logistikos sektoriaus poziciją pristatė Povilas Drižas, LPK viceprezidentas.
Posėdis pradėtas susipažinimu su naujuoju Valstybinės darbo inspekcijos vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi Apolinaru Škikūnu, neseniai pradėjusiu eiti pareigas.
Vienas pagrindinių darbotvarkės klausimų – Vyriausybės nutarimo projekto dėl 2004 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ pakeitimai .
Diskusijoje dėl dienpinigių akcentavome, kad didžiausia problema šiandien kyla ne tik dėl pačių dienpinigių dydžių, bet dėl aiškių ir vienodai taikomų objektyvių kriterijų nebuvimo. Būtent tai lemia skirtingą praktiką, teisinius ginčus ir neprognozuojamą reguliavimo taikymą.
Pereinant nuo dienpinigių klausimo, Reda Stankevičienė atkreipė dėmesį į platesnę problemą – komandiruotės sąvokos neaiškumą. Po kompensacijos už kilnojamojo pobūdžio darbą panaikinimo pats mobilus darbas niekur nedingo, tačiau jo teisinis vertinimas tapo fragmentiškas. Dėl to analogiški išvykimai traktuojami skirtingai: vykstant į užsienį jie laikomi komandiruote, o vykstant tarp Lietuvos miestų dažnai paliekami darbdavio diskrecijai. Tai ypač aktualu keleivių vežimo, statybų ir kitiems sektoriams, kuriuose darbas natūraliai vyksta skirtingose vietovėse Lietuvoje.
Sutarta, kad šis klausimas turi būti nagrinėjamas toliau kituose formatuose.
Trečiojo darbotvarkės klausimo metu diskutuota apie administracijos proporcijų mažinimą biudžetinėse įstaigose. Išsakyta pozicija, kad darbo etatai ir krūviai neturėtų būti nustatinėjami bendrais procentais, o turi būti vertinami pagal konkrečius įstaigų tikslus, funkcijas ir veiklos rodiklius Šis posėdis dar kartą parodė, kad darbo ir socialinės politikos srityje sprendimai turi būti grindžiami aiškumu, nuoseklumu ir praktiniu taikymu. Tik taip galima pasiekti reguliavimą, kuris veiktų ne teoriškai, o realioje darbo aplinkoje.